Gamtos vertybės

AKMUO PUNTUKAS. Labiausiai lankomas akmuo Lietuvoje, priešistorinio laikotarpio liudininkas Puntukas dunkso 5 km į pietus nuo Anykščių, Šventosios kairiajame krante, Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje. Tai antras pagal dydį akmuo Lietuvoje (po Barstyčių akmens). Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m (iš jų 1,5 m – žemėje ), svoris – 265 t. Tai rapakivio (granito struktūrinė atmaina) luistas, ledynų atneštas prieš 20–14 tūkstančių metų iš Suomijos, per paskutinįjį (Nemuno) ledynmetį. Nešė Puntuką ne tik ledynai, nešė jį ir velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią… Tačiau gaidys užgiedojo, nelabasis paleido iš savo nagų Puntuką, ir „didumo kaip gryčios“ akmuo nukrito šilelin… Taip skaitome Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“. Kiti padavimai aiškina, kad ant šio akmens sudegintas lietuvių karžygys Puntukas, narsus karo vadas. Kai kuriuose legendiniuose pasakojimuose užsimenama, kad tasai Puntukas panorėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, net kėlęs ranką prieš krivį... Kadaise prie Puntuko akmens lapojo šventieji ąžuolai, kilo aukuro dūmai. Dar ir šiandien netoli akmens lapoja šventųjų ąžuolų palikuonys... Domina Puntukas lankytojus ne tik kaip įspūdingas geologijos paminklas ar apipintas legendomis mitologinis akmuo. Vokiečių okupacijos metais, 1943 m. viduvasarį, skulptorius Bronius Pundzius Puntuko akmenyje baigė kalti Atlanto vandenyną perskridusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefus bei jų testamento žodžius.

ANYKŠČIŲ ŠILELIS. Į A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ išgarsintą mišką užsuka beveik kiekvienas, atvykęs aplankyti A. Baranausko, J. Biliūno, A. Vienuolio gimtinės. Anykščių šilelis, 1960 m. paskelbtas landšaftiniu draustiniu, užima daugiau kaip 1800 hektarų plotą. Draustinis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia (apie 1 km pločio) juosta abipus Šventosios beveik 9 km. Kurklių miestelio link. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas: kalvos, raguvos, gilių griovių išraižyti pašventupių šlaitai. Tomis griovomis Šventojon alma upeliai – Marčiupys, Piktupis, Išplėstravis, Vingerštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugarys, Pašaltupys, Limenė, Šlavė. Giliai, vietomis net iki 25 m., Šlavė įsigraužia į gruntą tarp aukštų krantų, kur pasitaiko ir atodangų. Nėra Lietuvoje daugiau tokių atodangų, kur viename pjūvyje atsidengtų net trijų žemės erų pėdsakai, liudijantys šarvuotųjų žuvų, kontinentinio režimo, tropikų klimato laikus.Pietiniame Šilelio pakraštyje telkšo liūningas ežerėlis. Žmonės jį vadina Budragaidžiu. Dar nepamiršta legenda apie budrų žiauraus pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje sutyvuliavusį ežerą….

PUNTUKO BROLIS. Maždaug pusiaukelėje tarp Ažuožerių ir Anykščių Pašventupio šile pūpso akmuo, vadinamas Puntuko broliu. Išties tinka šis akmuo Puntukui į brolius – jeigu jį atkastum žemes, savo dydžiu galėtų varžytis su Puntuku (akmens ilgis – 6 m, plotis – 4 m, aukštis – 1,9 m). Abu čia nuo ledynmečio užsilikę, abu iš Skandinavijos atkeliavę, tūkstantmečius pragyvenę… Prie pat šio akmens esama ir pilkapių, vadinasi, čia kur nors netoliese būta senos gyvenvietės. Pasakojama, kad prie šio akmens buvusi senovės lietuvių šventykla, kad kadaise gyvenę 2 broliai, kurie užsitraukė Perkūno nemalonę. Perkūnas už tai juos akmenimis pavertęs, tik vieną jų nudanginęs giliai į mišką, nebesurandamon vieton...

KARALIENĖS LIŪNAS Netoli Ažuožerių telkšantis gėlo vandens šaltinis, vienas didžiausių Lietuvoje, nuo seno vadinamas Karalienės liūnu. Čia, pasak legendų, su obuolmušiais žirgais kinkyta karieta kadais nugarmėjo gelmėn karalienė, čia nusiskandino nenorėjusi paklusti priešams vaidilutė…. Karalienės liūnas yra Šventosios dešiniojo šlaito papėdėje, kur išeina į žemės paviršių požeminiai vandenys. Jo plotas apie 0,7 ha, o gylis siekia 6–7 m. Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventąją mažu, griovio pavidalo upeliu. Liūną iš visų pusių supa miškas, todėl čia visada tylu, ramu. Paslaptingai atrodo Karalienės liūnas žiemą. Net ir didžiausi speigai neįstengia visiškai užtraukti liūno, pačiame jo viduryje lyg juodas veidrodis vis tiek blizga akivaras.

ŠEIMYNIŠKĖLIŲ (Vorutos) PILIAKALNIS. Dunkso netoli Anykščių, prie Naujųjų Elmininkų. Piliakalnis yra tarp dviejų gilių slėnių, kuriais kadais almėjo sraunūs Vorelio ir Volupio vandenys. Kai kurie istorikai mano čia stovėjus karaliaus Mindaugo Vorutos pilį. Šiandien tai plačiausiai tyrinėtas piliakalnis Lietuvoje ir vienas plačiausiai tyrinėtų visame Rytų Pabaltijyje.Jau nuo 1997 m. brandinamas sumanymas iki 2009 m. – Lietuvos valstybės tūkstantmečio jubiliejaus – autentiškoje aplinkoje pastatyti medinę pilį – kaip XXI a. pradžios Lietuvos piliečių pagarbos ženklą istorinei praeičiai, valstybės kūrėjams. Archeologinių kasinėjimų rezultatai leidžia daugiau ar mažiau tiksliai atkurti pilies planą – kur buvo sukasti poliai, rėmę gynybinių sienų konstrukcijas, kur stovėjo gyvenamieji pastatai, kurioje vietoje kūrentos krosnys, galima būtų atskirti pilies kiemo ūkinę bei reprezentacinę dalis. Pilis turėtų tapti „gyvuoju muziejumi“ – kieme vyktų „riterių turnyrai”, lankytojai galėtų kautis špagomis, šaudyti iš lanko, mėtyti kirvį ir ietį, degti degutą, būtų įrengta „mokomosios archeologijos“ aikštelė. Čia būtų iškilmingai minimos valstybei svarbios datos (Mindaugo karūnavimo diena, Vytauto Didžiojo karūnavimo diena, Baltų vienybės, Žalgirio mūšio ir kt.), vyktų kultūriniai renginiai – senovinės muzikos koncertai, Pilies teatro spektakliai, būtų organizuojamos Aukštaitijos regiono senovinių amatų dienos...

STORIŲ KALNAI. Tai moreninių kalvų grupė, aukščiausia iš jų – 194 m. virš jūros lygio. Iš kurios pusės į kalnus bežiūrėsi, dažniausiai matysi jų tik tris, nes ketvirtasis vis būna kitų užstotas. Aukščiausiąją kalvą storiečiai įvardijo Didžiuoju kalnu, kitas – Eglėkalniu, Liepkalniu, Ožiakalniu.

AŽUOŽERIAI – A.Vienuolio gimtinė Kaip prisimena senieji ažuožeriečiai, kaimas tol, kol nebuvo Ilgio ežero, o tik upelis bėgęs per slėnį, vadinosi Dvarakincais. Taip Ažuožeriai buvo vadinami tik oficialiuose valdžios raštuose, kai kur buvo rašoma ,,Zaoziorai’’. Ažuožeriai susisiekė su Kurmino dvaro žemėmis, gal todėl ir buvo atsiradęs pavadinimas ,,Dvarakincai’’ – ,,Dvaregalė’’, vieta už dvaro žemių. Gal dėl to, kaip knygoje ,,A.Vienuolio gyvenimo pėdsakais’’ rašo R.Šaltenis, kad žodis ,,Dvarakincai’’ buvęs nelietuviškas, negražus, žmonės jo vengė ir pradėjo kaimą vadinti Ažuožeriais. Žukauskų namai savo išore kaime buvo šauniausi. Sodyba plati, erdvi. Dideli daržai, gražiausias kaimo sodas, pilnas įvairiausių obelų, kriaušių, vaiskrūmių, kelminių bičių avilių. Gyvenamasis namas buvęs dviejų galų , kurių viename buvo švari kamarėlė svečiams, o vėliau Untaniukui, kai jis mokydamasis parvažiuodavo žiemos ir vasaros atostogų. Tas namas, Žukauskams išsikėlus į Ažupiečius, vėliau ėjęs per kelių savininkų rankas, pokario metais perkeltas į Anykščius. Sode buvusios 2 kūdros. Visai arti prie vienos stovėjęs svirnas. A.Vienuolis pasakojęs: ,,Kai būdavo liūtys, patvindavo, ir vanduo paeidavo net po klėtelės grindim. Būdavo baisu miegoti: jei įlūžtų grindys, pliumpt į vandenį...’’ Sodyboje augo daug aukštų liepų. Po viena buvo įtaisytos sūpynės, o kitos viršūnėje – gandralizdis. Vaikystėje Antaniukas pats obelyje buvo įsitaisęs ,,gandralizdį’’, į kurį įsikoręs nakvodavo, kol kartą užėjusi audra jį miegantį kiaurai permerkė . Iki senatvės A.Vienuolis dažnai lankydavosi savo gimtajame kaime, turėjo čia pamėgtas vietas, lankydavo buvusius kaimynus, sakydavo: ,,Užuožerių žmogus tai man net kvepia’’. Jis kaip retas sugebėjo įvertinti gamtovaizdžių, žmonių grožį – sodrioms gyvenimo spalvoms ir grožiui rašytojas neliko abejingas ligi paskutinės akimirkos...

KAVARSKO ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO ŠALTINIS. Legendomis apipintas, neva stebuklingas gydomąsias galias slepiantis šv. Jono šaltinis jau nuo žilos pagonybės laikų audrino ne tik čia gyvenusių mūsų ainių vaizduotę, bet vis dar lieka didžiule paslaptimi ir mįsle net ir šių dienų žmogui - gaivaus tyro vandens versmė nuo Šventosios upės vagos lygio į kalno viršų prasigraužusi net 134 metrus... Švenčių dienomis Jono šaltinis ir nuostabios jo prieigos tampa masinių kavarskiečių susibūrimų vieta.