Architektūros paminklai

Šv. Mato bažnyčia Anykščiuose (statyta 1899–1909 m.).
Tai svarbiausias Anykščių panoramos akcentas. Anykščių bažnyčia – aukščiausia Lietuvoje, jos bokštai siekia 79 m. Bažnyčioje gausu meno paminklų: stiklo blokų vitražas „Šv.Matas” (aut. A.Mackėlaitė), granitinis vyskupo A. Baranausko biustas (aut. H.Rudzinskas), kunigo K.Sirvydo biustas (skulpt. J.Meškelevičius), kunigo K.Kairio bareljefas (skulpt.L.Žuklys). Bažnyčios šventoriuje galima pasigrožėti originaliomis dažyto medžio kryžiaus kelio stotimis (aut. R. Idzelis), paminklu žymiųjų anykštėnų tėvams atminti (skulpt. A.Kmieliauskas). Raudonų plytų ir aukštų skliautų bažnyčia sutalpina daug anykštėnų maldų, saugo nemažai meno paminklų.

Skiemonių Švč.Mergelės aplankymo bažnyčia. Medinė Švč. Marijos bažnyčia minima dar 1669 m. 1884 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia.

Kavarsko bažnyčia.
Dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1857 m., klebonaujant Aleksandrui Jacevičiui. Lėšomis šį sumanymą rėmė Pienionių dvarininkas Leonas - Daumantas Siesickis. 1879 m. klebonas Pranciškus Idzelis sparčiai pastūmėjo vykdomus maldos namų statybos darbus: buvo išmūrytas bažnyčios bokštas, pastatytas didelis namas bažnyčios tarnams. 1887m. klebonas Petras Legeckis užbaigė užsitęsusius bažnyčios statybos darbus. Jau antrą šimtmetį Kavarsko parapijos žmones maldai kviečia pusketvirto šimto kilogramų sveriantis varpas ,,Adomas" ( nulietas 1883 m), varpas ,,Juozapas" savo amžių skaičiuoja nuo 1889 m, trečiasis, kiek mažesnis, varpas pažymėtas 1769 m data.

Troškūnų Švč.Trejybės bažnyčia ir bernardinų vienuolyno ansamblis.
Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis pastatytas 1774–1787 m. pagal žinomo to meto architekto Martyno Knakfuso projektą. Pereinamasis laikotarpis architektūroje, kai puošnųjį baroką keitė grakštusis klasicizmas, atsispindi ir ansamblio stiliuje. Mūrinė bažnyčia Troškūnuose buvo pastatyta 1789 m. -A.Kolpingo draugijos centras, stovyklų ir konferencijų vieta. tel.: 8 381 56245; 8 612 09774;

Viešintų Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia.

 Inkūnų Švč. M.Marijos Aušros vartų bažnyčia. Medinė bažnyčia pastatyta 1942 m. Pro bažnyčią teka nedidelis, bet sraunus Šaltinėlio upelis.

Andrioniškio Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.
Pastatyta 1933–1935 m, šalia vaizdingos Šventosios ir Griežos santakos. 1941 m. prie Andrioniškio bažnyčios buvo pastatytas tiltas per Šventąją. Andrioniškio bažnyčioje yra nuo seno išlikusių religinio meno vertybių: Šv. Baltramiejaus paveikslas, XIX a. medinės skulptūros „Arkangelas Gabrielius“, „Kristus, nešantis kryžių“ ir „Šv. Petras“ šventoriaus vartuose. Šventoriuje yra ir įdomus paminklas iš geležies ir akmens kun. Petrui Buzui, statytas XIX a. pab.

 Burbiškio dvaras. Dvarininkų Venslovavičių statyti neoklasicistinio dvaro rūmai yra kairiajame Anykštos upės krante. Šalia dvaro yra parkas, užimantis apie 5 ha plotą, kuriame auga įvairių rūšių medžiai ir krūmai. Burbiškio dvaro ansamblis su parku, įsikūrusiu Anykštos upelio slėnyje. Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinis užima 22ha plotą. Rūmai neoklasicistinio stiliaus, XIXa. istorinis architektūros paminklas. Šiuo metu dvare įsikūrusi Burbiškio pagrindinė mokykla. Dvaras įtrauktas į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.

 Raguvėlės dvaras. Didžiausia Raguvėlės vertybė – architektūrinis ansamblis, kurį sudaro rūmai, 19 gamybinių – ūkinių pastatų, bažnyčia ir parkas. Dvaro sodyba užima ~20 ha plotą. Tai vienas didžiausių architektūros ansamblių Lietuvoje. Klasicistiniai, stačiakampio formos, dviejų aukštų mūriniai rūmai statyti XVIII a. pab. Rūmų pirmame aukšte buvo didelis valgomasis, svečių ir tarnų kambariai, per visą dešinį fasado šoną – žiemos sodas. Antrame aukšte – Komarų gyvenamos patalpos. Kambarių grindis puošė raštuoti parketai, įspūdingai atrodė juodo marmuro palangės. Netoli rūmų yra vienaaukštė oficina ir į ją panaši ratinė. Ten pat ir du dviaukščiai su aukštais cokoliais, simetriškai išsidėstę mūriniai aštuonkampiai svirnai.
Ant Juostos šlaito – mūrinis malūnas, nedidelė mūrinė pirtis, buvusi smuklė. 1796 m. Jurgis Komaras pastatė medinę bažnyčią.
Ūkinė – gamybinė dvaro ansamblio dalis išsidėsčiusi kitapus upelio. Kiek tolėliau  - kapinės ir pseudogotinio stiliaus koplyčia – mauzoliejus, kuriame ilsisi garsios Komarų giminės atstovų palaikai.
Dvarą puošia 8 ha teritoriją užimantis parkas. 1992 m. dvaras grąžintas Alvilinai Rimševičienei – Komaraitei. 

Senųjų miesto kapinių koplyčia ( Mažieji Dievo namai ), tel.8 381 54432.
Pastatyta 1858m. ant Burbiškio dvarininko kapo rūsio. Statinys įstabiai stilingas, jo statybą aprašė A.Vienuolis apysakoje ,,Vėžys”. Jau keleri metai koplyčia kultūros centras, kur renkasi žmonės, ieškantys atgaivos sielai. Po koplyčios skliautais rengiami susitikimai su muzikantais, literatais, eksponuojamos parodos. 

,,Laimės žiburys” – J.Biliūno antkapinis paminklas
Pušų apsuptyje, ant aukšto, stataus kalno J.Biliūno kapas. 1953m. rašytojo palaikai pervežti iš Zakopanės ir palaidoti ant Liūdiškių kalvos. 1958m. virš kapo pastatytas 14 m. granitinis antkapis (aut. V.Gabriūnas, bareljefas – B.Vyšniausko). Baltas ir aukštas jis iškyla virš tamsiai žalių kalvos pušų tarsi svajonė apie laimę...

Paminklas A.Baranauskui. Skulptorius A.Sakalauskas iškalė (1993m.) akmenyje ne tik Dainiaus bruožus, bet ir Mintį: simbolinę bažnyčios durų arką, joje moters – gimtinės siluetą.

Okuličiūtės dvarelio rūmai
Anykščių centre, ant Šventosios upės kranto, stovi XIX a I-oje pusėje pastatyti nedideli neoklasicistiniai rūmai. Jų statytoja ir pirmąja savininke buvo dvarininkė Okuličiūtė. Apie Okuličiūtės dvaro rūmų pastatymo istoriją kol kas nieko nežinoma. Tačiau patys rūmai apipinti su jais susietomis žmonių likimų istorijomis, įvairiais atmintyje išlikusių nutikimų pasakojimais.
Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad šis pastatas Anykščių krantinėje iškilo carizmo laikais, prieš 1863 m ir neatsiejamas nuo prasidėjusio sukilimo. Rašytojas A. Vienuolis rašė, jog, remiantis žmonių pasakojimais, ,,šiuos rūmus išstačiusi prieš lenkmetį vietos dvarininkė Okuličiūtė. Viename rūmų gale įrengusi salę, kur suvažiuodavę apylinkės dvarininkai reformatai pasimelsti ir pakonferuoti. Lenkmety čia buvęs sukilėlių štabas. Tarp grindų buvęs įrengtas slaptas ginklų sandėlis, kuris užsiliko iki šių dienų. Tą paslaptį išdavęs vienas katalikas dvarininkėlis, sukilėlių malšintojo rusų generolo Amados sekretorius. Okuličiūtė buvusi suimta ir ištremta. Jos rūmai konfiskuoti ir padovanoti tam pačiam generolui Amadai. Taip pat rašoma, kad nuo lenkmečio iki šių dienų tuos rūmus valdė 8 savininkai. Tačiau šiame pastate patys mažai tegyveno – juos dažniausiai išnuomodavę. Čia gyvendavę antstoliai, paskui buvęs paštas, vėliau įsikūrė urėdija, milicija... Prieš I- ąjį pasaulinį karą rūmus nusipirko vienas ligotas ponas iš Sankt Peterburgo, juose apsigyveno, išgijo ir čia praleido likusius 26 savo gyvenimo metus. 1918 m pasibaigus karui, šis savininkas mirė. Jo sūnus matininkas dvarelį pardavė vietiniam lietuviui A.Vienuolio giminaičiui farmacininkui Donatui Šukevičiui. Savo rankose Šukevičius rūmus išlaikė iki II –ojo pasaulinio karo (1939 m ). Pastatą jis restauravo ir, tuo pačiu, atnaujino prie rūmų kadaise XIX a įrengtą parką su užsilikusiais retų rūšių medžiais ir dekoratyviniais krūmais. Pastačius Anykščiuose malūną, dvarelio parkas labai nukentėjo nuo vandens, nes Šventoji net trečdalį parko apsėmė ir išplovė. Todėl liko tik menki dvarelio parko likučiai. Vienas jų – iki šiolei prie pat rūmų pamatų augantis didžiulis klevas. Pokario laikotarpiu likimas dvarelio rūmams buvo palankus. Okupaciniais sovietiniais laikais čia įsikūrė ir iki šiol tebėra Anykščių miesto viešoji biblioteka ( dabar – vaikų literatūros skyrius). Tai sąlygojo gerą pastato išlikimą, jį pritaikant kultūrinėms, edukacinėms reikmėms.

Dvarelio rūmai iš karto krinta į akis, žingsniuojant iš Anykščių autobusų stoties per Šventosios tiltą į miesto centrą – kaip baltuojantis namas su kolonomis. Greta jo pastatyta upės užtvanka. Rūmai nedideli, santūrių, kameriškų formų, vieno aukšto su žema mansarda. Jie taisyklingo stačiakampio tūrio. Priekiniame pastato fasade akį patraukia išraiškingas portikas. Jį sudaro ant išlenkto neaukšto pjedestalo stovinčio keturios jonėninio orderio kolonos. Jos remia puslankio formos prieangio stogelį ir tarsi kviečia pakeleivius užsukti į vidų. Stačiakampiai vidutinio dydžio dvivėriai langai kadaise buvo su filinginėmis medinėmis langinėmis, kurios iki šių dienų neišliko. Rūmų autorius – ligi šiolei nežinomas profesionalus architektas. Jis pasitelkė grynas XIX a neoklasicizmo formas, jas meistriškai įjungė į vietos gamtinę ir architektūrinę aplinką.

Anykščių miesto statinių kontekste, kuris dėl istorijos eigoje praūžusių karų, gaisrų ir kitų negandų dabar turi skurdoką senosios architektūros paveldą, šis pastatas yra neįkainojamas perlas, priklausantis XIX a carinės Lietuvos aukštosios bajoriškosios materialinės kultūros palikimui.