Maršrutas dviračiu

Dviračių takas ,,Jono Biliūno kelias“. Maršrutas: Anykštos upelis – Anykščių cerkvė – senoji mokykla – dvarvietė -  Piestupys – Jono Biliūno tėviškė – Arklio muziejus – Žirgo takas – Andrioniškis – Anykščiai. Tako ilgis 18 km.

 Kelionę dviračiais siūlome pradėti nuo Anykštos upelės tilto, keliaujant centrine J.Biliūno gatve. Anykštos skardžiuose pirmiausia pražysta žibuoklės. Už Anykštos kairėje kelio pusėje stovi šv. Jono Nepamuko ir šv. Onos stogastulpis ( aut. tautodailininkas Pranas Kaziūnas ), kuriuo prasideda penkių stogastulpių ansamblis, pastatytas prie kelio į Jono Biliūno gimtinę Niūronis. 1989 m. į kūrybinę stovyklą Niūronyse susirinkę liaudies meistrai papuošė naujais koplytstulpiais – šv. Jonais. Netoliese – cerkvė. Pirmoji medinė cerkvė Anykščiuose buvo pastatyta 1867 m. ir pavadinta didžiojo Rusijos kunigaikščio Aleksandro Nevskio vardu. 1873 m. pastatyta mūrinė, tebestovinti iki šiol. Dabar tai - šv. Aleksandro Nevskio pravoslavų maldos namai. Dar toliau – senosios mokyklos pastatai. Čia, dar dviklasėje mokykloje, 1848 m. mokėsi Antanas Baranauskas, 1895 m - būsimasis rašytojas A.Žukauskas – Vienuolis. Šiuo metu senosios mokyklos pastate įsikūrusi Anykščių regioninio parko direkcija.

Už 100 m, pasiekiate ,,siauruko“ bėgius, kurie į dešinę pusę veda Rubikių ežero link, o į kairę – geležinkelio stoties Anykščiuose. Yra žinoma, kad prieš geležinkelį buvęs senasis Anykščių dvaras. Už stadiono, pavažiavus keliu ~100 m., privažiuojate posūkį į kairę, vedantį link Niūronių ( važiuodami tiesiai ir pakilę į kalnelį, privažiuotumėt Šeimyniškėlių piliakalnį). Kelionę tęsiate keliu Niūronių link. Už 250 m. , dešinėje pusėje, prie Piestupio upelės – antrasis stogastulpis su šv. Jonu (aut. tautodailininkas Alvydas Seibutis). Kitas stogastulpis su šv. Jono krikštytojo skulptūra ( aut. tautod. Pranas Kaziūnas) - prie Elmos upelės. Ji įveikia 17 km kelią nuo Kelmiškio ežerėlio iki Šventosios. Prie Variaus upelio ( už 0.5 km) pasitinka ketvirtasis stogastulpis su šv. Jono Krikštytojo skulptūra ( aut. tautod. Aloyzas Urbšys). Visi stogastulpiai dera prie gamtovaizdžio: prie  upelių , klaidžiuose slėniuose, seniausiais laikais koplytstulpiai sergėjo šventą ramybę, nes, pasak padavimų, šiose gūdžiose vietose dažnai pasivaidendavo. Pasukę į dešinę Pavarių girininkijos link, kairėje pusėje, miškelyje galite aplankyti Pavarių akmenį.

Nukeliavę dar 2 km, jau Niūronyse sustojate prie Bevardžio upelio, pasak vietinių gyventojų, kadaise Niūra vadinto. Pievelėje stovi anykštėno Valentino Survilos išskobtas šv. Jonas Nepomukas. Šalia , dešinėje, ant kalniuko keliukas veda į rašytojo Jono Biliūno gimtinę. Už 0.5 km yra rodyklė su užrašu: ,,Arklio muziejus“. Aplankę muziejų, keliaujate toliau. Už 300 m. rasite senąsias Niūronių kapines, kuriose palaidoti 1945 m. žuvę šių apylinkių partizanai. Keliaujant toliau mišku, atsiveria puikus Šventosios upės vaizdas. Kairėje keliuko pusėje – įrengta stovyklavietė, kurioje galima trumpam apsistoti, pasimaudyti, dešinėje - tiltas per Šventąją ( statytas 1941 m.), Andrioniškio bažnytkaimis dešiniajame Šventosios krante, prie Griežos ir Šventosios santakos. Vienas gražiausių šių apylinkių objektų – Andrioniškio bažnyčia. Iš miestelio pasukate Anykščių pusėn.

Už poros kilometrų nuo sankryžos, kairėje kelio, atsiveria Latava – kaimelis su tarpumiškėse išsibarsčiusiomis sodybėlėmis. Ši vietovė turi savo legendų. Netoli Šventosios yra kalva, o ant jos mažesnė kalvelė, kurią senesni žmonės vadina Karalienės kapu. Sakoma, ten palaidota karalienė Morta... Latavos kaime yra Žydbala, menanti kadaise čia gyvenusį turtingą žydelį Jankelį ir jo karčemą. Kasdami žemę prieš karą, lataviškiai radę kelis kniūbsčius palaidotus žmones, spėliojo, gal tai buvę kokie plėšikai. Tas pats Jankelis turėjęs ant Latavos malūną, kurį mena tik akmenys upelio vagoj. Apie 8 km keliaujate iki sankryžos Anykščiai- Troškūnai. Pasukę į kairę, kertate siauruko bėgius. Keliaudami Anykščių link, kairėje kelio pusėje matysite Vikonių gyvenvietę, netoli Anykščių dešinėje pusėje tanki eglių juosta slepia Vėjeliškių kaimo sodybas. Sugrįžtate į Anykščius. .

Pėsčiųjų, dviračių maršrutas  Anykščiai - Puntukas
Maršruto ilgis - 20 km
         Graži gamta ir kultūros paveldo objektų gausa – pagrindinis šio maršruto privalumas. Kelionę siūlome pradėti nuo Kultūros centro, A.Baranausko aikštėje. Paėję Vilniaus gatve vos 200 m, pasieksite paminklą A.Baranauskui ( skulpt. A.Sakalauskas ir arch. R. Krištopavičius) , pastatytą pačioje gražiausioje miesto vietoje. Šalia paminklo, ant Šventosios kranto - šv. Mato bažnyčia ( statyta 1909 m), apsupta augalotų klevų ir liepų. Jos aukšti skliautai ( 79 m.) sminga į erdvę, verčia pakylėti akis į dangų. Tiek bažnyčioje, tiek šventoriuje nemažai meno paminklų.
        Netoli bažnyčios, kairėje pusėje, žalias namas. Šioje sodyboje ( dabar tai memorialinis muziejus), ant Šaltupio upelio kranto ilgą laiką gyveno ir dirbo rašytoja Bronė Buivydaitė ( 1895-1984), pasirašinėjusi Tyrų Dukters slapyvardžiu.
        Einančius tolyn, dešinėje kelio pusėje, pasitinka Koplyčia – įstabiai stilingas architektūros paminklas, vienas iš keleto pastatų, išlikusių mieste iš XIX a. vidurio. 1925 m  šios koplyčios statybą aprašė A.Vienuolis apysakoje ,,Vėžys“. Tad grafienės Kristinos rūpesčiu pastatyta (1858 m) koplyčia yra ir literatūrinis paminklas – kaip ir Anykščių šilelis ar legendinė Voruta.
       Dar paėję, trumpam stabtelėkite prie Tremtinių kryžiaus. Šį paminklą, lietuvių ištremtų į Sibirą atminimui, 1989 m sukūrė medžio drožėjai Jonas Tvardauskas ir Liudas Tarabilda. Čia pat miesto kapinės, priešais – karių, žuvusių 1944 m, kapai.
       Keliaujate Vilniaus gatve toliau. Už 200 m, dešinėje kelio pusėje – rodyklė į Dainuvos slėnį. Išdrožta figūra labai nuotaikinga, užkrečianti atvykusius  gera nuotaika.
       Toliau Vilniaus gatvės kairėje - keletas gyvenamųjų namų ir miškų urėdijos pastatas. Čia pat, pakalnėje – Marčiupys. Vasarą jis išdžiūsta, bet pavasarį būna sraunus. V. Račkaitis aprašo legendoje: ,, Gyvenusi kažkada beturtė mergina. Nė viena grožiu jai prilygti negalėjo. Kai ji ateidavo miškan, net paukščiai pritildavo. Pasidabojo ją turtingas jaunuolis, bet tėvai nenorėjo neturtingos nuotakos. Jaunikaitis nutarė su mylimąja pabėgti iš namų ir slapta susituokti. Vieną ankstų pavasario rytą abu išskubėjo į Anykščius, bet jiems kelią pastojo sraunus, ištvinęs, piktai šniokščiantis upokšnis. Išsigandusi besivejančių persekiotojų, mergina paslydo ir stačiu šlaitu nugarmėjo žemyn. Ją pačiupo drumzlinas upokšnio srautas ir, nuslopinęs jos šauksmą, nunešė į Šventąją. ,,Tavo marti nuskendo“, - pranešė jaunuolio tėvui apie nelaimę žmonės. ,,Ne, ji ne mano marti, ji upės marti“, - piktai mostelėjo ranka tasai...“ Šilelio šiauriniu pakraščiu tekąs Marčiupio upelis A.Baranausko laikais vingiavo per šilelio vidurį – tuo metu šilelis buvęs didesnis.
     Pagaliau įžengiame į Šilelį. Jau dešimtmetį šis kelias ( 5.5 km)– pėsčiųjų ir dviračių takas. Seniau anykštėnai juo keliaudavo į didžiuosius miestus.
     Anykščių šilelis 1960 m paskelbtas landšaftiniu draustiniu. Draustinis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia ( apie 1 km pločio, plačiausia vieta – 2.5 km) juosta abipus Šventosios beveik 9 km Kurklių miestelio link. Didžioji jo dalis upės slėnyje ir tik nedidelė dešinėje upės pusėje. Tai vidutinio dydžio draustinis ( bendras plotas 1498 ha). Draustinis įsteigtas, siekiant apsaugoti natūralaus miško – parko augmeniją ir gyvūniją, kalvas ir vaizdingas Šventosios, Šlavės ir Virintos upių  pakrantes ir atodangas,  Puntuką ir kitus riedulius.   
     Toliau link Puntuko kelias artėja prie Šventosios vagos. Keliaudami pušynu, gėrėdamiesi gaiviu oru, aptiksite ir giliai į žemę įsirėžusį galiūną – Puntuko akmenį  Legenda pasakoja, kad Puntuką velnias nešęs užversti ant Anykščių bažnyčios durų, bet vos išaušus, užgiedojęs gaidys. Velnias numetęs akmenį ir pats nusidanginęs į pragarą. Puntuko rytiniame šone matomi neaiškūs ženklai. Žmonės sako, kad tai - velnio pirštų įspaudai. Puntukas – antras pagal dydį akmuo Lietuvoje. Prieš 13 tūkst. metų paskutiniai ledynai atgabeno jį iš Skandinavijos ir paliko dabartiniame Šilelyje. Akmens svoris – 265 t. 1943 m. akmenyje iškalti lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno, 1933m. perskridusių Atlanto vandenyną, bareljefai (skulpt. – B.Pundzius). Pirmasis rekomenduojamas sustojimas. Siūlome pailsėti ir pasimaudyti upėje.
,,Šventieji Ąžuolai“ – žymi užrašas šalia kelio. Dar A.Vienuolis rašė, kad netoli Puntuko stovėję keli tvirti ąžuolai. Čia buvusi šventykla, ir žmonės po jais melsdavęsi. Pro juos veda kelias į kaimus. Seniau žmonės, važiuodami pro šalį, nusiimdavo kepures. Senoliai pasakoja, kad čia susieidavo rožinio giedotų.
    Nuo šventųjų ąžuolų kelias kyla į kalnelį. Už  600 m, kairėje kelio pusėje rasite takelį. Juo paėjus, miško takelis atsiskiria į kairę, už 45 m  upelio vagoje aptiksite Gegutės uosį. Daug kas galvoja, jog šis uosis pats seniausias ( apimtis – 3.15 m). Į šį uosį kažkada trenkęs žaibas. Greta jo vinguriuoja Vingerkštynės upelis.
     Grįžtate į kelią, juo paėjus pasieksite senojo ir naujojo kelio sankryžą. Paėję dar 700 m Kurklių link, sukate į dešinę. Pietiniame Šilelio pakraštyje, keliaudami miško keliuku , rasite telkšantį ežerėlį.  Žmonės jį vadina Būdragaidžiu, nes vis dar neužmirštama legenda apie budrų žiauraus pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, galop, žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje atsiradusį ežerą... Šis ežeras - liūninio tipo. Jo pakraščiuose auga žalių samanų kilimai, dėl to krantai pamažu apsitraukia velėna – susidaro siūbuojantis liūnas. Liūne aptinkama apyrečių ir labai retų augalų rūšių: liūninė viksva, laibašaknė viksva, dvilapis purvuolis ir kt.
     Keliaujant Kurklių keliu link Anykščių, ir likus 2,5 km iki miesto, 20m į rytus nuo kelio, Marčiupio upelio slėnyje, dar vienas saugomas - Marčiupio akmuo. Jis guli šlapioje vietoje, matyt, didelė akmens dalis nuskendus į dumblynę. Žmonės pasakoja, kad Marčiupys niekada neužšąla, žiemą ir vasarą jame skęsdavę arkliai. Seniai seniai važiavo tuoktis į bažnyčią jaunųjų pora – bajoraitė ir neturtingas smuikininkas. Nuo akmens bešokdamas į kitą pusę, paskendo Marčiupyje neturtingas jaunasis. Nepakėlusi širdies skausmo, šoko į Marčiupį ir nusiskandino jaunoji bajoraitė. Grįžtate į Anykščius.